Šiuolaikinė visuomenė ir darbo rinka patiria ryškius pokyčius, susijusius su technologijų kaita. Modernėjančios darbo vietos iš darbuotojų reikalauja naujų žinių ir kompetencijų. Darbo jėgos mobilumas verčia tiek Europos Sąjungos, tiek valstybiniu lygiu kurti bendras kvalifikacijų sistemas, kurios leistų įvairiose šalyse veikiantiems darbdaviams lengviau suprasti, kokias kompetencijas turi konkrečią kvalifikaciją įgijęs asmuo.
Europos kvalifikacijų sandara kaip instrumentas, sudarantis prielaidas didinti kvalifikacijų skaidrumą, palyginamumą ir perkeliamumą, buvo sukurta 2008 metais. Lietuva savo nacionalinę kvalifikacijų sandarą parengė 2010 m., o skirtingų ūkio sektorių ar jų dalių kvalifikacijų aprašymas, profesinių standartų kūrimas vyksta iki šiol. Tačiau šie procesai labiausiai atliepia formalios švietimo sistemos poreikius, t. y. bendradarbiaujant su darbdaviais nustatomi žinių ir įgūdžių reikalavimai, kuriuos turi atitikti formaliojo švietimo (profesinio mokymo ar studijų) programas baigę asmenys, ir neaprėpia žinių ir įgūdžių, kurie įgyjami darbinėje veikloje ir trunka visą aktyvų asmens profesinį gyvenimą. Todėl skirtingose Europos Sąjungos ir kitose valstybėse randasi iniciatyvos aprašyti už švietimo sistemos ribų įgyjamas žinias ir įgūdžius, t. y. kuriamos ir aprašomos vadinamosios neformalios įvairių ūkio sektorių kvalifikacijos, kurios sudaro galimybę darbuotojams planuoti savo profesinių kompetencijų tobulinimą, o darbdaviams – panaudoti informaciją apie darbuotojų turimas darbinėje veikloje įgytas kompetencijas jų motyvavimui, profesiniam tobulėjimui ar net atlygio už darbą diferencijavimui.
Lietuvoje Ekonomikos ir inovacijų ministerijos iniciatyva viešoji įstaiga Stebėsenos ir prognozių agentūra įgyvendina iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų bendrai finansuojamą projektą „MASTER-PRO Darbinėje veikloje įgyjamų meistriškumo kvalifikacijų posistemės modelio, bazinių jo multiplikavimo prielaidų ir prieinamumo sąlygų sukūrimas“, kuriuo, remiantis Lietuvos kvalifikacijų sistemos formavimo patirtimi ir darbdavių poreikiais, siekiama sukurti darbinėje veikloje įgyjamų kvalifikacijų sistemą ir numatyti šios sistemos sąsajas su nacionaline kvalifikacijų sandara.
Darbinėje veikloje įgyjamų meistriškumo kvalifikacijų rengimas yra puiki galimybė darbdaviams ar jiems atstovaujančioms įmonėms, verslo organizacijoms, įstaigoms suformuoti aiškią darbo rinkoje iš profesinės veiklos patirties įgyjamų kvalifikacijų sistemą, kuri atspindėtų jų prioritetus darbuotojų kompetencijoms – žinioms, įgūdžiams ir nuostatoms. Meistriškumo kvalifikacijų sistema taip pat yra reali galimybė sinergizuoti, aprašyti ir įteisinti neformalias sektoriaus lygiu jau veikiančias darbdavių / tarptautinių organizacijų kvalifikacijas. Pasiteisinusios, paklausios ir perspektyvios meistriškumo kvalifikacijos vėliau gali pasitarnauti peržiūrint formaliojo švietimo sistemoje suteikiamas kvalifikacijas, apibrėžtas profesiniuose standartuose. Meistriškumo kvalifikacijų rengėjams skirti du leidiniai, kuriais siekiama pateikti ne aiškias ir nekintančias instrukcijas, o tik bendrąsias veiklos gaires, kad konkrečiuose ūkio sektoriuose dirbantys ekspertai galėtų nevaržomi jokių nacionalinių standartų kurti tokias darbinėje veikloje įgyjamų meistriškumo kvalifikacijų posistemes, kurios geriausiai atlieptų jų poreikius. Pirmajame leidinyje „Meistriškumo kvalifikacijų aprašymo metodika“ siekiama pristatyti meistriškumo kvalifikacijų sampratą ir pasiūlyti jų aprašymo struktūrą.
Leidinio priedai:
„Meistriškumo kvalifikacijų aprašymo procedūrų vadove“ pasiūlyti būdai ir rekomendacijos meistriškumo kvalifikacijoms sudaryti.
„Meistriškumo kvalifikacijų susiejimo su Lietuvos kvalifikacijų sandara gairėse“ pateikiama susisteminta informacija apie Lietuvos kvalifikacijų sandarą (LTKS) ir Europos kvalifikacijų sandarą (EKS), paaiškinami Lietuvos kvalifikacijų sandaros lygmenų nustatymo kriterijai, kuriais remiantis darbinėje veikloje įgyjamų meistriškumo kvalifikacijų rengėjai galėtų numatyti šių kvalifikacijų sąsajas su atitinkamais Lietuvos kvalifikacijų sandaros lygmenimis;
„Meistriškumo kvalifikacijų lygmenų nustatymo gairėse“ pateikiami praktiniai patarimai ir būdai meistriškumo kvalifikacijų lygmenims nustatyti;
„Meistriškumo kvalifikacijų susiejimo su profesiniais standartais ir juose aprašytomis kvalifikacijomis gairėse“ pateikiama apibendrinta informacija apie profesinius standartus ir jų rengimą, pateikiami siūlymai, kaip gali būti aprašomos meistriškumo kvalifikacijos, kad, esant poreikiui konkrečiame ūkio sektoriuje, jomis būtų galima papildyti profesinius standartus.
Antrasis leidinys „Meistriškumo kvalifikacijų, įgytų darbinėje veikloje, vertinimo procedūrų vadovas“ pateikia gaires, kaip gali būti organizuojamas darbinėje veikloje įgytų meistriškumo kvalifikacijų vertinimas ir pripažinimas, kokie kvalifikaciniai reikalavimai galėtų būti keliami vertintojams, kaip gali būti užtikrinama vertinimo ir pripažinimo procedūrų kokybė.
Meistriškumo kvalifikacijų kūrimas Lietuvoje yra naujas procesas. Dar nedaug Europos šalių turi patirties rengti, vertinti, suteikti ir pripažinti darbinėje veikloje įgyjamas kompetencijas kaip neformalias kvalifikacijas, tačiau poreikis pripažinti darbinėje veikloje įgyjamas kompetencijas yra jaučiamas, ir tai yra svarbus veiksnys įveiklinant ir įprasminant asmens mokymąsi visą gyvenimą.
Ši meistriškumo kvalifikacijų aprašymo metodika turi būti aktuali ir atitinkanti šalies kontekstą, todėl privalo būti lanksti. Tad metodika nėra baigtinė – kviečiame kelti klausimus diskusijoms, ieškoti tinkamiausių sprendimų, rekomenduojame ją nuolat peržiūrėti ir siūlyti kintančiam kontekstui ar skirtingoms profesinės veiklos sritims būdingas aktualijas, kurių pagrindu metodiką būtų galima tobulinti ir atnaujinti.
Rengėjai